Kiek vėliau nuvežė ją į darbą, atsisveikino ir pasuko link savo namų, už kelių šimtų kilometrų. Važiavo tolimesniu keliu. Norėjo gyventi kitokiame pasaulyje, nei kad gyveno.

TREČIOS DALIES PRADŽIA

Grįžau. Tą ir kitas dvi dienas gyvenau tarsi košmare. Norėjau klykti, kad pabusčiau. Nieko jai nerašiau, tačiau per dieną į telefono ekraną žvilgtelėdavau po milijardą kartų. Laukdavau kol ji parašys. Norėjau suprasti, kad pasiilgo. Kartais parašydavo. Per dieną kartą ar du. Atsiųsdavo kažką nereikšmingo. Nereikšmingai atsakydavau. Tuo viskas baigdavosi. Neleidau sau būti vienu variantu iš kelių galimų. Nenorėjau jos užkovoti, nes kiekvieną kartą kai ją pamatyčiau liūdnai susimąsčiusią, galvočiau, kad gal prisimena kitą. Taip pat nenorėjau kovoti dėl moters, kuri manęs nematė, kaip vyro, dėl kurio akimirksniu apsispręstų. Jeigu kažkam nesu reikalingas, to kažko nereikia ir man. Bent jau mėginau sau taip įteigti. Nors, pojūtis paširdžiuose vis tiek buvo toks pat, tarsi pagirias, po gerų išgertuvių, padaugintum kelis kartus. Jeigu ko nors ir užsimanydavau, tai tik to, kad laikas eitų greičiau. Kartais pasidarydavo taip sunku, jog nebegalėdavau nieko kito, tik kristi į lovą ir mėginti užmigti. Užmigdavau. Vėliau, vos prasibudinęs, puldavau tikrinti telefoną. Nieko jame neradęs, vėl mėgindavau miegoti. Po to vėl viskas iš naujo. Mano geriausias draugas jau seniai nebuvo manęs tokio matęs – man chujova – atviravau vos susitikęs. Balkone prisidegiau cigaretę, nors nerūkau. Sunku sau pripažinti, nes tai kardinaliai prasilenkia su vaizdu, kaip norėčiau save matyti, tačiau tapau tarsi pirmą kartą nelaimingai įsimylėjęs keturiolikmetis.

Vakar vakare ji suprato, kad man blogai. Pradėjom kalbėtis. Iš jos kalbos supratau, kad tas kitas jai nėra svarbus. Dar ji pasakė, kad jei sulauks mano jausmų, galbūt atšils ir jos vidus. Pagalvojau, kad dabar viskas bus gerai. Kelias link jos – laisvas.

Po dviejų valandų jai parašiau:

– Šiandien pasakyk bendradarbei, kad tavęs parvežti nereikės.

– ?

– Atvažiuoju pas tave.

Po to ji siuntė visokias šypsenas ir kitokias džiaugsmo išraiškas. Tada mano viduje tamsiausius jausmus pakeitė cukraus vatos ryškumo vizijos apie tai, kaip netrukus viskas pasikeis.

Dar po kelių valandų, ji įsėdo į mašiną. Šypsojosi savo kerinčia šypsena. Buvo graži. Grožio negalima prisiminti. Jį suprasti galima tik tada, kada matai. Gal taip ir geriau. Kiekvieną kartą, po nesimatymo, galima maloniai stebėtis. Laimingas nusišypsojau ir aš. Pasibučiavom ir nuvažiavom link jos namų.

Nusipraususi, ji prieš veidrodį tepėsi septyniolika skirtingų dalykų. Ruošėmės eiti miegoti – pasimylėti, apsikabinti ir užmigti.

Bijojau jai tai pasakyti. Tačiau, juk kaip tik dėl to ir atvažiavau. Nežinau kodėl taip stipriai jaudinausi, buvau tikras, kad viskas bus taip, kaip noriu, bet buvo baisu.

Apkabinau iš už nugaros, ištariau jos pavardę, o po to dar kitus penkis žodžius:

– Ar nori su manimi draugauti?

Kai esi mano amžiaus, tokių dalykų klausti nebereikia. Tiesiog būni su žmogumi ir viskas prasideda. Tačiau man patinka elgtis ne pagal amžių. Apskritai, kai mane pavadina penkiamečiu, jaučiuosi taip, lyg sulaukęs komplimento. Gal dėl to, kad suaugę man visuomet siejasi su nuoboduliu. Be to, juk svarbu turėti datą. Neturėti draugystės pradžios datos būtų tas pats, kas neturėti gimtadienio. Nesąmonė. Todėl, jei aš draugauju, tai draugauju oficialiai.

Važiuodamas pas ją, mintyse piešiau vaizdus, kaip viskas bus. Ji mes vieną iš savo dviejų darbų. Puikiai žinojau, kokio darbo norėčiau, kad atsisakytų, bet net jei būtų klaususi, būčiau pasakęs, kad apsispręsti turi pati. Po mėnesio ar dviejų, būčiau pas ją atsikraustęs. Šie metai, finansiškai, abiem nėra patys geriausi, bet būtumėm susitvarkę. Turėtumėm bendrą biudžetą ir kartu stengdamiesi, kažkaip išsisuktumėm. Gyventumėm taupiai, bet jaukiai, gražiai ir patogiai. Tikėjausi, kad ji pasiliks tą darbą, kuris suteikia jai laisvės. Vidury savaitės kur nors varytumėm. Aišku, jei būtų nusprendusi likti kitame, tada kur nors varytumėm savaitgaliais. Nors nemanau, kad būtų tekę. Varytumėm prie jūros, arba į Trakus. Jai, kaip ir man, patinka vaikščioti. Eitumėm į kokį nors žygį. Taip, mylėjimosi žygį! Vos spėję atgauti kvapą, vėl vienas kitam neatsispirtumėm. Kai neitumėm į žygius, važiuotumėm į kiną ar namuose klausytumėmės muzikos. Turėtumėm dvivietį sėdmaišį. Sėdėtumėm sau vakarais susirangę, pusnuogiai. Ji žiauriai keista, kaip jokiai kitai, jai patinka lygiai tokia pati muzika, kaip ir man. Mano skonis nėra paprastas, manęs nepapirksi populiariais bumčikais. Ji įjungia ką nors, o aš nustembu – iš kur tu ištraukei mano gabalus? Nieko jai apie tai nesakau, tiesiog su pasimėgavimu klausausi. Arba aš įjungiu ir ji nusistebi: „Eros Ramazzotti?“ Kažkada, pamenu, važiavome link jūros, grojo LRT klasikos radijas, tada ji sako: „Šiandien mane klasika užknisa“ Tada perjungiau ir klausėmės kažko kito. Rimtai, tai dienai labiau tiko kažkas kitas. Man dar patinka tai, kad kai žiūriu savo mėgstamiausią serialą, žodžiais tarp eilučių, ji mane sugretina su to serialo pagrindiniu herojumi.  Ne dėl to, kad mėgintų mane papirkti, tiesiog jai taip gaunasi. Būdamas šalia jos, galiu save matyti tokiu, koks noriu būti. Dienomis, dažniausiai, aš dirbčiau. Rašyčiau knygą, kuriai iki šiol nerandu jėgų. Juk tada būtų dėl ko stengtis. Ji mane palaikytų ir manimi didžiuotųsi. Jai reikėtų išsilaikyti teises. Juk po pusmečio ar metų, būtumėm pasiruošę tapti tikra šeima. Nenorėjau vedybų, bet sūnui ir dukrai arba dukrai ir sūnui, jau buvau nusiteikęs. Kai pradėtų lauktis, pildyčiau net mažiausius jos įnorius. Bent jau dabar taip manau. Vidury nakties važiuočiau parvežti Eskimo ledų. Jei parduotuvės nedirbtų, tai nuvažiuočiau nors ir į Aliaską, pas pačius eskimus. Kaip tik, kai Lietuvoj naktis, ten pas juos turėtų būti darbo laikas. Keistos tos moterys. Gali joms nupirkti mašiną ir gauti septynis bonuso taškus, arba gali naktį nuvažiuoti ledų ir gausi lygiai tuos pačius septynis. Nesakau, kad taškai būtų vien mano naudai. Žinau, kartais netenku kantrybės. Gal nepagrįstai pasakyčiau kažką grubaus. Jei būtų labai blogai, gal net pakelčiau balsą. Bet paskui atsiprašyčiau. Jei būčiau labai įklimpęs į bėdą ir jei atsiprašymas nepadėtų, tai apsisukčiau, išvažiuočiau ir grįžčiau su, vos išmokusiu urgzti, rotveileriu. Kas gali neišsilydyti pamatęs mažą šuniuką? Tik jau ne ji. Nors tas šuo būtų visai ne dėl jos. Tik dėl mano vizijos. Aš, tamsūs džinsai, odinė striukė, rotveileris, ji, šviesi suknelė, vėjo plaikstomi geltoni plaukai, Maltos bišonas ir vaikiškas vežimėlis. Aš rimtai sergu. Žavioji, jei nustosiu rašyti, žinok, kad numiriau. Nuo silpnaprotystės. Po metų ar dviejų, nusipirktumėm savo būstą. Jei man labai reikėtų, žinau, kad ji sutiktų kraustytis į kitą miestą. Nors, gal pasiliktumėm tame, kuris jai labiau patinka. Jei tik neturėčiau svarbių reikalų, man nebūtų didelio skirtumo. O gal net keltumėmės į kokį jaukų kaimelį. Į savo trobelę ant skardžio! Gyventumėm ypatingai. Nežinau, turbūt savo akinius buvau nuspalvinęs mergaitiška spalva, bet kiekviena tos, iš kurios dabar laukiau atsakymo, savybė sumautai tiko mano svajonei.

Ji stovėjo prie veidrodžio ir tepėsi septyniolika skirtingų dalykų. Ištariau jos pavardę ir dar penkis žodžius. Ji… išpūtė akis ir pasipuošė šypsena. Tarsi ką tik būtų laimėjusi aukso puodą. Arba bent jau kokį šaldytuvą. Sutriko ir apsidžiaugė. Taip, laimėjimas panašesnis į dvidurį, baltą šaldytuvą. Šypsodamasis neramiai aplink ją staipiausi. Žiūrėjau tai į ją, tai į jos atspindį veidrodyje. Nekantriai laukiau. Ji šypsodamasi tylėjo. Pasimečiau. Tikėjausi greito ir užtikrinto atsakymo. Juk aš visuomet tik tokių sulaukdavau. Deja, supratau, kad šį kartą, bus kitaip. Nespaudžiau jos, juk šiaip ar taip, netrukus viskas paaiškės. Tą keistą situaciją apvilkau juokais ir leidau įvykiams tekėti sava kryptimi. Sunku buvo sau tai pripažinti, bet vidų aplankė nerimas. Negi ji nenori?

Po vienuolikos minučių.

Jis pirštu klaidžiojo vingiais. Į jos nuogą kūną trynė baltai permatomą skystį. Abu nusijuokė, patenkinti ir kiek susigėdę, kaip nusijuokiama netekus paskutinio lašo įtampos. Jis užklojo ją ir prisiglaudęs prabilo:

– Aš rimtai. Noriu su tavim būti. Tą supratau jau tada, prieš tris dienas, kai pagaliau kažką parašiau. Tačiau nieko nedariau, nes nenorėjau būti vienas iš kelių variantų. Dar nenorėjau tavęs spausti, kol nežinojau, kad esi man pasiruošusi.

Ji gulėjo žiūrėdama į lubas ir minutę rinko mintis, kurias netrukus ištars:

– Kažkada aš nieko kito iš tavęs nenorėjau, tik išgirsti šituos žodžius. Jei būtum tai pasakęs kitu laiku.

Tą akimirką jis suprato, kad jo svajonė, kurią puoselėjo kelias pastarąsias dienas, subliuško tarsi šuns perkąstas kamuolys. Galėjai ją vis dar matyti, pajausti, bet tapo akivaizdu, kad iš tiesų nieko neliko.

– O kuo blogai dabar? Jei paleidai mane dėl to, kad nebuvau šalia, tai kokios problemos? Mes galim būti kartu ir viskas gali būti gerai. – Jis vis dar vylėsi, kad gal kažko nesupranta, kad gal gali priversti ją apsigalvoti.

– Tai nebuvo tik tada. Man buvo skaudu, kad manęs nevertinai. Kai savo laiškuose lyginai su ja. Kad nematei manęs, kaip tos, dėl kurios galėtum eiti iš proto. Žinau, visi tie momentai, pirma naktis paplūdimy, nusigėrimas ant Tauro kalno, hamakas ir šampanas per mano gimtadienį, viskas buvo nerealu. Visą tą laiką buvau tavo. Tik tau manęs nereikėjo. Dėl to kiekvieną dieną sau kartojau, kad turiu tave paleisti. Paleidau. Dabar kitaip nebus. Nebegaliu bandyti. Kitas žmogus bus tas, su kuriuo iškart suprasime, kad esam vienas kitam reikalingi. Kitas vyras bus tas, kuriam gimdysiu vaikus.

Jis žiūrėjo į ją ir klausėsi. Jautė, kad yra atstumiamas, tačiau jos nekaltino ir nepyko. Suprato ją. Suprato jos netekęs ir nieko negalįs dėl to padaryti. Gulėjo ją apkabinęs. Ji laukė atsakymo.

– Viskas gerai. Vakare nuvešiu tave į darbą ir važiuosiu namo.

– Nebūtina visko dramatizuoti.

– Aš nedramatizuoju. Kitos išeities nėra. Arba būname kartu arba nebūname visai.

– Tu turi nuo manęs pasveikti. Kaip aš pasveikau.

– Ne. Aš nesergu. Tiesiog nuo dabar aš kitaip tave matau. Tu man nebesi tik ta, su kuria dulkinuosi. Kitos išeities nėra.

Žodžių nė pas vieną neliko. Jis paprašė jos, kad pasisuktų šonu. Prisiglaudė iš nugaros ir apkabino. Kaip labiausiai mėgsta. Ji buvo pavargusi. Po kelių minučių jos kvėpavimas tapo sunkesnis. Panašu, kad užmigo. Suvokimas, kad liko vienas, jo viduje kėlė dar didesnę sumaištį. Artimiausias valandas niekas nepasikeis. Nė vienas neištars žodžių, kurie priverstų kitą nusišypsoti, kurie priverstų bučiuotis ir aistringai mylėtis. Kitas kelias valandas jie tylės. Jam rodėsi, kad paširdžiai draskosi į visas įmanomas puses. Norėjo atsistoti ir neatsigręždamas bėgti lauk, tačiau tuo pačiu troško likti ją apkabinęs. Nebuvo nė menkiausios vilties, kad užmigtų. Kiek nuo jos atsitraukė ir atsigulė ant nugaros, likęs liestis tik šonu. Galvojant apie tai, kas ką tik įvyko, kartais jį apimdavo isteriškas priepuolis, kuris viduje šaukdavo: „Stokis, susirink daiktus ir varyk iš čia!“ Tais momentais jis vylėsi, kad palikęs, privers ją užsinorėti. Kaip ji privertė jį, palikusi. Tačiau akimirka praeidavo ir jis suprasdavo, kad taip pasielgti būtų kvaila. Juk svarbiau nuoširdumas, ne sumanipuliuota laimė. Šiaip ar taip, jis suprato, kad turi kažką daryti, nes kitaip, kitos dvi valandos taptų košmaru.

Ilgai laukti neprireikė. Ji atsisuko. Jautė jo nerimą.

– Nusiramink, – paprašė, – ar gali dabar pabūti su manimi? Tiesiog apkabink ir pabūk su manim.

Jis nieko neatsakė. Žvilgtelėjo į ją, o po to vėl – nusuko akis į lubas.

–  Jei užmigsiu, neišvažiuok, gerai? – suprato negausianti ko nori, todėl paprašė šio to mažesnio.

– Gerai.

Labiau iš nuovargio, nei savo noru, ji užsimerkė.

Žiūrėdamas į lubas jis svarstė, ką turėtų daryti, kaip pasielgti? Pamažu suprato turintis dvi išeitis: nesutikti su jos pasirinkimu ir atkakliai mėginti pavergti jos širdį, kas atrodė pakankamai įmanoma užduotis, arba uždaryti duris ir išeiti, visam laikui.

Nenoriu jos siekti, jeigu ji manęs nevertina. – Svarstė mintyse. – Jeigu išeisiu, ar tai bus blogiausias mano gyvenimo sprendimas? Ar visąlaik prisiminsiu ją, kaip tą, su kuria galėjo būti gerai ir kurią paleidau? O gal sutiksiu kitą? Gal kita net patiktų labiau? Gal ir patiktų vienaip, tačiau kitaip būtų blogiau. Juk supranti, dabar atrodo, kad visko netenki, bet rytoj vėl gyvenimas kažką padovanotų. Kai skyreisi su Dievaite, ar tikėjai, kad po pusės metų gulėsi šalia kitos, su kuria, lygiai taip pat – skirsiesi? Juk tau nėra dar nė trisdešimties. Juk ieškoti kitos gali dar dešimt metų. Pasižiūrėk į save, vos prieš kelias dienas savo draugui pasakojai, kad tau gerai vienam, kad dabar tau moters net nereikia, o šiandien jau planavai tapti tėvu. Taip, galbūt ji ir ypatinga. Galbūt ir galėjote gyventi fantastišką gyvenimą. Bet ji nėra viena tokia. Kaip ir tu toks nesi. Po trijų dienų ji gali sutikti žmogų, su kuriuo bus nemažiau laiminga, nei su tavimi. Net jei jis apie ją nerašys knygų. Net jei jis jos nedulkins viešam paplūdimy. Ir tu gali sutikti kitą. Kurią užteks vien matyti, kad šypsotumeisi. Su kuria bus kiti dalykai geresni, nei yra dabar. Gal ji bus Kijevo kotletų kepėja. Juk norėtum draugauti su Kijevo kotletų kepėja. Arba policininkė. Arba vienuolė. Rimtai, tau labiausiai tiktų vienuolė. Tokios turbūt, kad gerai dulkinasi, be to, turi priėjimą prie neišsenkančių vyno atsargų. O ir nereikėtų jaudintis dėl išdavystės. Juk kunigams patinka gerokai jaunesnės. Arba jaunesni. Čia jau kaip kuriam. Nežinau ar viskas taip gerai susiklostys su ta vienuole, bet kažkaip susiklostys. Gal susilauksi netyčiuko su kokia, kurios vardo net nežinosi. Gal, kaip tas tavo draugas, blaškysiesi iki senatvės, kol suprasi kad ieškodamas geriausio, geriausią praradai. O gal sutiksi tokią, kurią trečią pažinties dieną nusivesi į santuokų rūmus. Kaip bus, nelabai svarbu. Jeigu ji jaučia, kad negalite būti kartu, vadinasi taip ir yra. Turbūt, kad kažkuris vienas santykiuose tokius dalykus pastebi. Jeigu Andželina Džoli skiriasi su Bredu Pitu, tai ar apskritai kas nors gyvenime yra šventa? Nebent tik vienatvė. Vadinasi turi išvažiuoti.

Reikia pasiimti knygą, nes daugiau nebesusimatysim, – jis svarstė toliau. Jei norės baigti skaityti, galės pasiimti iš bibliotekos. Ne, turiu tą knygą jai padovanoti. Net jei knygų niekam neskolinu. Ką dar galėčiau jai padovanoti? Žodžius. Turiu kažką jai parašyti. Juk susitikom tik dėl to, kad esu rašytojas. Ką turėčiau parašyti? Galbūt tai? Ne, per daug. Jeigu noriu jai kažką pasakyti, turiu galėti pasakyti keliais žodžiais. Gal tai? Aha. Tai.

Kai savyje atrado paskutinius žodžius, kuriuos nusprendė jai palikti, jo viduje įvyko tai, kuo prieš kelias minutes nė už ką nebūtų galėjęs patikėti. Vidurnakčio audrą juodame vandenyne, pakeitė šviesi vasaros ramybė. Vos ką tik, jis nėrėsi iš kailio, trokšdamas tik vieno, kad būtų kitaip, o dabar, su visiška ramybe akyse, priėmė savo gyvenimą tokį, koks jis bebuvo.

Jis ištraukė ranką jai iš po kaklo ir išlipo iš lovos. Ji prabudusi sunerimo. Pagalvojo, kad turbūt išeina.

– Kur eini? – paklausė.

Jis nieko neatsakė. Nuėjo į tualetą. Grįžo. Atsigulė ir nuslinko žemyn. Ji susijaudino. Netrukus į ją įėjo. Darė tai lėtai. Taip, kaip jautė labiausiai norintis. Abu mėgavosi. Pusiau mylėjosi, pusiau dulkinosi. Pusiau iš laimės, pusiau iš atsisveikinimo liūdesio. Baigėsi.

– Norėjai be jausmų mane išdulkinti?

– Ne. Su jausmais. Norėjau tai padaryti paskutinį kartą.

Tada jis ją pabučiavo ir atsistojo. Ji gulėdama stebėjo. Jis apsirengė. Susirinko daiktus.  Nuo lentynos paėmė knygą „Laukinė“, atvertė pirmą puslapį, užrašė du sakinius ir pasirašė Laiškanešio vardu. Po to iš savo odinės striukės kišenės išsitraukė jos mėgstamiausią šokoladą. Kinder Bueno. Atplėšė ir vieną iš dviejų šokoladukų padėjo ant knygos. Jei prieš valandą būtų panorusi tapti jo mergina, būtų gavusi abu. Nepanoro.

Atrodo, kokia kvailystė. Jie abu vienas kito norėjo, o dabar suka skirtingais keliais. Kodėl jis iš karto joje nematė to, ką mato dabar? Kodėl ji dabar atsisako to, ko anksčiau taip karštai troško? Tačiau kitaip būti negalėjo. Prieš mėnesį, kai tarė skaudžiausius žodžius, kokius jai yra ištaręs, jis iš tiesų viduje neturėjo to jausmo. Jei būtų mėginęs eiti prieš save, panašu, kad niekas nebūtų pasikeitę. Gal vieną dieną būtų ją pamilęs, bet kitą dieną būtų svarstęs: „O gal turėjau ieškoti tos, kuri nuo pat pradžių sudrebintų širdį?“ O ji… Jos viduje taip pat kažkas įvyko. Ji negalėjo sau leisti elgtis priešingai, nei jautė širdis. Negalėjo meluoti nei sau, nei jam. Viskas vyko taip, kaip turėjo įvykti. O gal ir neturėjo, bet taip įvyko.

Jei tik kitu laiku…

Ji suprato, kad jis netrukus išeis. Jai buvo skaudu. Jam – ramu. Jis tiesiog susitaikė su situacija, už kurią nesijautė atsakingas. Ji – priešingai, jautė, kad jei būtų pasirinkusi kitaip, tuomet kitaip ir būtų likę. Kartais būti atstumtu yra skaudžiau, nei atstumti, o kartais yra priešingai. Jis priėjo, pasilenkė ir pabučiavo ją į lūpas. Ji mėgino jį sulaikyti. Apsivijusi rankomis ir kojomis juokėsi:

– Eik! Gali eiti.

Jis nusišypsojo, bet juoko jo veide nebuvo. Jis laukė, kol ji nustos žaisti ir paleis. Jo akyse ji pamatė užtikrintumą, kurio, suprato, nesugebės pakeisti. Paleido. Jis dar kartą ją pabučiavo. Jos mėlynų akių pakraščiuose pradėjo kauptis ašaros.

Šį sykį kitaip, nei anksčiau – paskutinį kartą. Išėjo.

PABAIGA

Jusu-Laiskanesys

Išsiųsk šį laišką kitam adresatui.Email this to someoneShare on Facebook0